Žaidimas gyvenimu

Atsisėdau ant šalia namo esančio suoliuko ir stebėjau vaikinus. Gerai nors tiek, kad nesusimušė. Kajus kažką įdėjo Deividui į ranką ir viskas. Bet ką jis ten įdėjo, deja, nepamačiau. Damn.

Atsisveikindami jie paspaudė vienas kitam rankas ir Kajus pajudėjo link manęs, o Deividas su kitais vaikinais - prie raudono BMW. Atsitiesiau ir bandžiau ramiai laukti Kajaus. Bet pažiūrėjusi į piktą to viercho veidą padėjau galvą ant tašės ir ėmiau kramtyti lūpą.

- Ela, einu prie reikalo. Tu juos pažįsti? - Kajus stovėjo kokio trys metrai nuo manęs ir piktai klausė.

- Aš? Nepažįstu jų. Esu mačius, bet niekada nesusibičiuliavau, - pakėliau galvą nuo rankinės papurčiau galvą.

Kaip žiauru meluoti, kai matai, kad žmogus tavimi nei kiek netiki. O ką man daugiau daryti? Pasakyti, kad pažįstu tą kvailį Deividą ir sugriauti savo planus? Neee, to nebus. Noup.

- Tai kodėl man toks Deividas sakė, kad jis tavo draugas? - kilstelėjo jis antakį.

- Ką? Am… Nu… Nu žinai, gal jis serga? Ne…pažįstu aš jų, - išsigandau ir ėmiau užsikirtinėti.

- Ela, nors netikiu tavim, bet pochui, - priėjo jis arčiau manęs ir atsisėdo ant suoliuko.

- Žiauru, - susiraukusi tyliai pratariau ir pasisukau į jį, - Kodėl niekas nesirenka?

- Palauk dar, viskas užsakyta 18.00, - paaiškino ir išsiėmė iš džinsų kišenės mobilųjį.

Kajus surinko kažkieno numerį ir po kelių signalų išgirdau cypiantį eilinės daunės balselį. Keitė.

- Labas, Keite, - pasisveikino Kajus ir net nežvilgtelėjęs nuėjo nuo manęs, - Saulyt, pati atvažiuosi ar atsivežt?

Daugiau nieko nebegirdėjau, nes vierchiukas įėjo į namą. Nu ir tegul. Nerviškai jis mane veikia. Tegul kalba su savo blondinka. Nepaerzinsi manęs. Nes aš bet kada galiu atsilyginti tuo pačiu.

:::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::

Kartu su visais susirinkusiais klasiokais sėdėjome prie kieme paruošto stalo. Netoliese keli vaikinai kepė barbekiu. Buvau patogiai įsitaisiusi prie Džestės ir Inos, kai kietakas Kajus priėjo prie jų ir paprašė pasitraukti. O jos, kaip ir visi kiti, SUTIKO! Vos nenudribau nuo kėdės, pamačiusi, kad jis sėdasi prie manęs.

- Ko nori? - piktai dėbtelėjau į jį.

- Einam pasivaikščiot, - pratarė, - Trumpam.

- Eik su Keite, su saulyte, - nusijuokiau.

- Ne, aš noriu su tavimi, - išsišiepė.

- Ne, - pasakiau.

- Einam, - pasiūlė dar kartą.

Tai gali būti mano šansas.

- Nu gerai, - atsidusau ir atsistojau nuo kėdės.

Praėjome pro pilnutėlį stalą ir pasigirdo piktas cypiantis balselis:

- Kajau, kur eini?

- Ten, kur jokioms Keitėms negalima, - atsakė jis ir mes nužingsniavome link miško.

- Nu tai ko norėjai? - paklausiau jo.

- Nieko, tiesiog… neradau kito preteksto su tavimi pasikalbėt, - nutęsė.

- Tai rėžk, - įtikinamu balsu pasakiau.

Kajus nusijuokė. Mes žingsniavome samanotu keliuku į miško glūdumą.

- Sakei, kad aš tavęs nedominu, ar ne? - pasitikslino.

- Aha, - palinksėjau.

- Nei kiek? - nesutiko jis.

- Nee, - patvirtinau.

Ką jis čia nesąmones kalba?

- Bet tu man patinki, - pranešė Kajus.

- Gerai, man faina, - nusijuokiau.

Toliau ėjome tylėdami.

- Kajau, gal jau sukamės? - paprašiau jo.

Oras atvėso, o dar ir ta miško tamsa.

Kajus nieko nesakė, tik užtikrintai ėjo į priekį. Sekiau paskui jį, tačiau nuojauta nieko gero nežadėjo.

- Viskas, sukamės, - susinervinau ir pasisukau eiti.

- Niekur tu neisi, - pasigirdo šūvis ir mane pagavo iki skausmo pažįstamos rankos.

Kajaus nebemačiau. Tik stovėjau ir nedrąsiai žiūrėjau į Ozį, kuris įrėmė į mano galvą pistoletą. Netekau jėgų. Prisižaidžiau. Bet argi ne visas mūsų gyvenimas yra žaidimas? Dabar tai jau nebesvarbu. Visas likęs mano gyvenimas nuo šiol - Ozio rankose.

_________________________________

Viskas, mielieji mano skaitytojai,

Tai paskutinis įrašas šią vasarą. Sekmadienį išskrendu į Kopenhagą ir būsiu ten visas atostogas. Jei rasiu progą, tai būtinai įkelsiu skyriuką, bet jei nerasiu - nepykite labai. Atsilyginsiu rudenį, kai grįšiu kupina energijos ir noro skleisti savo kūrybą.

Ačiū jums, mano skaitytojai!

Myliu, tropikas ;*

- Deividai, tu gal nesveikas? Kokias dar skolas jūs vesite? Ir kokią dar bonkę Markas pažįsta? - pabėriau jam klausimus, įėjusi į kambarį.

- Nesikišk, Ela, - atkirto Deividas, knisdamasis savo lagamine.

- Nesikišk? Pats tu užsikišk! Deivi, nevažiuok ir nieko nedaryk. Tu sugriausi mano planus! - rėkiau ant jo.

- Nu tai nereikia prisigalvoti visokių nesąmonių, tema „Kajaus kabinimas”, - nusijuokė jis ir pajudėjo prie durų.

Pribėgau prie jų ir užtvėriau Deiviui kelią.

- Niekur tu neisi! - užrėkiau ant jo.

- Ela, taigi viskas bus gerai. Čia mano reikalas, - bandė patraukti jis mane nuo durų.

- Ne, - papurčiau galvą, - Neisi.

Deivis pakėlė mane ir nunešė į kitą kambario galą. O pats greitai išdūmė pro duris. Šakės. Kas dabar bus?

Nubėgau laiptais į pirmą aukštą, bet Deivido jau nebebuvo. Griuvau ant svetainės sofos ir ėmiau kramtyti nykščio nagą. Ne, Deividai, per tave aš tikrai nesėdėsiu namie. Važiuosiu su klasiokais prie ežero. O Kajui pasakysiu, kad tavęs net nepažįstu. Ragai tau, bernužėli. Atsirado gi, „Kajaus kabinimo” temos žinovas. Kvailys. Blemb.

::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::

16.35  

Sėdžiu ant lovos ir nežinau ką veikti! Deivis dar negrįžo, Danielių išsivežė tėtis. Vakarui lyg ir pasiruošiau: apsirengiau patogius džinsus, mėlyną palaidinukę ant petnėšėlių, apsiaviau mėlynas basutes per pirštą ir susikroviau juodą „Puma” tašę. Blakstienas perbraukiau tušu, mėlynas paslėpiau visagalės pūdros pagalba ir patepiau lūpas blizgiu. Nežadu gražintis. Paskui pamiršiu, kad pasidažiusi, ir viską nusivalysiu. Žodžiu.

Susiradau rankinėje mobilųjį ir pasukau Deividui. Aišku, kur tau atsilieps. Dirba gi jis, skolas mušinėja.

Peržiūrėjau visus numerius ir nusprendžiau paskambinti Džeikui.

- Rimtai, - atsiliepė jis.

- Sveikas, Džeikiuk! Kas gero? - šyptelėjau.

- Ela? Elyt, viskas tvarkoje. Kaip tau? - nustebo ir atsipalaidavo jis.

- Gerai viskas, kaip ir visada, - nusijuokiau.

- Elyt, biškį dabar negaliu kalbėt, nes su Kevinu laukiam vienų mandavoškių, - tarė.

- Ok, netrukdysiu, - sukrizenau, - Iki, Džeikai.

Nutraukiau pokalbį ir įsidėjau mobilųjį atgal į tašę. Už dešimties minučių turėtų pasirodyti ir Kajus. Bet nemanau, kad tai įvyks. Kažką Deivis sugalvojo. Ir, aišku, jis tai įvykdys.

Pasiėmiau į rankas rankinę ir nulipau laiptais į pirmąjį aukštą. Susiradau namų durų raktus ir padėjau juos ant lentynėlės prie išėjimo.

Laukiu.

Laukiu.

Laukiu.

Labai laukiu!

Aš laukiu!

Greičiau!

Tuojau nebelauksiu!

Laukiu!

Ei, aš laukiu!

Nu va. Aš taip ir galvojau. Niekas čia neatvažiuos. Debilė esu.

Bet po kelių minučių savęs kaltinimo nevisprote išgirdau durų skambutį.

- OMG, - tyliai ištariau ir nuėjau atidaryti durų.

Už jų, yey, stovėjo Kajus.

- Nu, Ela, varom? - paklausė ir nusišypsojo.

Grįžau į namus ir čiupau nuo sofos tašę. Užrakinau namų duris ir su Kajum nuėjau link lifto.

- Nu ką mėgdžiotoja? - paklausė Kajus, įlipęs į liftą.

- Tu nesveikas gal? Aš tave mėgžioju? Noup, - papurčiau galvą.

- Tavęs visiškai nedomina mokytojų nuomonė? - paklausė jis.

- Nei kiek, - atkirtau, - Kaip ir tavęs. Beje, kur tavo blondinka?                                     

- Mano blondinka sėdi namuose ir durnina mane, kodėl aš vežu tave, o ne ją, - nusijuokė jis.

Išlipome iš lifto ir nuėjome į kiemą.

- Aš su motociklu, - perspėjo jis.

- Negąsdink, - atsikirtau.

- Džiaukis, kad tu man patinki, nes kitaip nepagailėčiau, - grėsmingai pažvelgė į mane.

- Liūdžiu, kad tau patinku. Manęs tu nedomini, - papurčiau galvą ir stebėjau jo reakciją.

Įžuli šypsena. That‘s all.

Kajus užsidėjo šalmą, o kitą padavė man. Nenorom jį užsidėjau ir aš ir atsisėdau už Kajaus.

- Teks mane apsikabint, - sukrizeno.

- Deja, - pavaidinau, - Radau kitą vietą, už kurios galėsiu pasilaikyti.

Jis nuvedė motociklo variklį ir mes nuskridome keliu. Vėjas daužėsi man į šonus. Azartas ir ekstremalumo jausmas man ėmė patikti. Reikės pirkti motociklą. Arba dar geriau - pasiskolinsiu jį iš ko nors. Che che.

Kajus dar pagreitino motociklo greitį ir man nebeliko nieko kito, kaip jį apsikabinti. Žiauru.

Įsukome į siaurą keliuką, vedantį prie ežero. Netrukus atsivėrė ir nuostabus vaizdas - ežeras, sodyba, valtys ir panašiai. Va čia tai šiandien bus.

Kajus nulipo nuo motociklo. Tą patį padariau ir aš. Nusiėmiau šalmą ir įteikiau jį jam.

- Ačiū, - padėkojau.

- Nėra už ką, gražuole, - mirktelėjo.

Priėjau prie jo ir supykusi tarstelėjau:

- Jokių gažuolių čia kol kas nėra. Kai atvažiuos - galėsi visoms tai pasakyti. Tik ne man.

- Vau vau vau, - pakėlė rankas į viršų, - Pasiduodu, Ela.

Ant kelių laikytą tašę užsimečiau ant rankos ir nuėjau prie ežero. Nusiaviau basutes ir įbridau į vandenį. Atsisukau pažiūrėti, ką veikia Kajus.

Širdis nukrito į pėdas ir vanduo ją nunešė į ežerą. Prie Kajaus stovėjo Deividas ir dar keli vaikinai ir kažką įnirtingai aiškinosi. Šlapiomis kojomis prilėkiau prie jų ir veriamai nužvelgiau Deividą.

- Kas atsitiko, Kajau? - paklausiau jo.

- Nieko, Ela, eik į namą, - pasakė jis.

- Ela, gali likti čia, - pratarė Deividas.

Ach tu, psichini ligoni!

- Ko tu man aiškini? Nepažįstu aš tavęs ir tikrai čia neliksiu, - parodžiau jam vieno piršto kombinaciją ir nuėjau prie namo.

Dabar tu atsiimsi, Deividai. Niekada negalvojau, kad esi toks daunas. Kaip man reikės pasiaiškinti Kajui? O kam man jam aiškintis? Nesakyk, Ela, tau jis patinka. Bet vis tiek, kam man jam aiškintis? Po velniais, Deividai! Grįžusi sukrausiu tau lagaminą ir miegantį nuvešiu į oro uostą. Žinosi tada, kas ta tavo Elyte.

Atrakinau namų duris ir įžengiau į vidų. Mano nuostabai buvo tylu. Nusiaviau aukštakulnius ir užbėgau laiptais į savo kambarį. Durys buvo uždarytos, o ir kambaryje girdėjau duslų kvėpavimą.

- Ką veikia Deividoškinas? - linksmai paklausiau įėjusi į kambarį ir griuvau ant lovos.

Deividas pabudo ir nuo mano nugriuvimo, pašoko į orą.

- Ela, daune! - sušuko jis ir bandė pastatyti akių vokus į vietą.

- Kelkis, aš jau iš mokyklos grįžau, - tariau ir atsistojau.

Nuėjau link savo odinio fotelio ir patogiai jame įsitaisiau. Žvelgiau į kambario lubas ir galvojau apie įprastus dalykus. Nežinau, kas man užėjo, bet pradėjau gailėtis, kad esu tokia užsispyrus, pasipūtus. Kam man visa tai? Kodėl negaliu būti tokia, kaip Meli? Taip, ji gan keista, bet bent jau ne tokia kvankštelėjusi, kaip aš. Ach, whatever.

- Labas rytas, - užsimiegojęs į mano kambarį atėjo Danielius.

- O, zdarof, - pasisveikino Deividas ir vėl krito ant pagalvės.

- Deivi, kelkis, varysim į atrakcijonų parką, - užšoko ant lovos brolis ir ėmė purtyti Deividą.

- Aha, - ištarė Deivis.

- Kas aha? - paklausė Danielius.

- Važiuosim, - vos ištarė žodžius vaikinas.

Danielius nepatenkintas nulipo nuo lovos.

- Ko toks pikts? - nusijuokiau iš jo minos.

- Tas Deividas durnas, sese, - pasakė brolis ir priėjo prie kambario durų.

Tačiau jo mina iš liūdnos persimainė į piktdžiugišką. Danielius priėjo prie miegančio Deivio ir kažką jam pašnibždėjo į ausį.

- Ne, Danieliau, - paprašė pašokęs Deividas, - Gerai, aš jau keliuosi!

Nusijuokiau iš jų ir palaukiau, kol Deivis nueis į vonią. Griuvau ant lovos ir užsidengiau veidą pagalvėmis. Neslėpsiu, galvojau apie Kajų. Kodėl jis mane išgelbėjo nuo Ozio? Bet, neskaitant šio klausimo, esu nebesveikai laiminga, nes dabar sėdėčiau kokiam vienkiemyje ir kramtyčiau nagus. Paskui vėl būčiau sumušta ir mirčiau. Ir būtų mano istorijos pabaiga. Va.

::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::

Persirengiau sportines kelnes ir nuėjau į virtuvę. Padėjau vaikinams ant stalo dribsnių bei pieno.

- Įsivaizduoji, aš leisiuosi nuo Simpsonų kalnelių, valgysiu cukraus vatos ir gersiu daug kolos, - pasokojo savo veiklą Danielius Deiviui.

Parodžiau jiems į stalą, o pati nuėjau ir atsisėdau ant svetainės kušetės. Įsijungiau televizorių ir, kaip visada, nieko gero nerodė. Susiradau MTV kanalą - Music non stop!

Besiklausydama muzikos nusprendžiau, kad jei Kajus pažįsta Marką, Marką pažįsta Deividas, tai gal jis turi ir jo numerį? Reikėtų pasiklausti apie visą tą nesąmonę prie ežero.

- Deividai, gal tu pažįsti Kajų? - paklausiau jo.

Jis atsigėrė arbatos ir klausiamai į mane pažiūrėjo:

- Tą banditėlį?

- Nu nežinau… gal, - nutęsiau, - Turi jo numerį?

- Kam tau? - nusistebėjo, - Ela, neprisidaryk bėdų.

- Jei turi, duok, - įsakmiai tariau ir nuėjau prie stalo, kur jis su mano broliu valgė.

Deividas surado Kajaus numerį ir padavė telefoną man. Įsivedžiau jį ir patenkinta užbėgau į savo kambarį. Surinkau Kajaus numerį ir žiūrėdama pro langą, laukiau jo atsiliepsiančio:

- Kajus, - rimtu balsu tarė jis.

- Ela, - nusijuokiau.

- Yey, - nusistebėjau, - Nesitikėjau, kietake. Kas atsitiko?

- Šiaip nieko. Tik paklausti norėjau dėl to ežero. Nusprendžiau važiuoti. Kur ir kaip? - sukrizenau.

- Tu nevietinė? - paklausė Kajus.

- Neee, - nutęsiau, - Bet mane gali nuvežti… Markas, Karlas ar Deividas.

- Nevardink, nepažįstu, - nusijuokė.

- Dar ir kaip pažįsti, - patikinau.

- Nemanau, - pasakė.

- Manyk, manyk, - palinksėjau galva telefonui.

- Tai gal man nuvažiuot iki tavęs? - pašaipiai tarė.

- Tavo reikalas, - leptelėjau, - Kelintą jūs tinkatės?

- Mes šeštą, - atsakė, - Pas tave atvažiuosiu penktą. Tu Marko kaimynė, garantuoju 100%.

- Ham ham, - nusijuokiau, - Gerai, lauksim. Davai, Kajau.

Nutraukiau pokalbį ir žinojau, kad šis skambutis stumtelėjo mane link didžiausio tikslo - tapti Kajaus grupuotės nare. Nesvarbu kaip, tačiau aš ja tapsiu.

Nubėgau laiptais į virtuvę ir iškilmingai pranešiau Deividui:

- Kajus penktą bus čia.

Pauzė.

- Ką? - išsižiojo jis, - Tu jį pakvietei?

Linktelėjau galva.

- Ką gi, teks suvesti senas skolas, - pakilo jis nuo kėdės ir paėmė iš manęs telefoną.

Deividas surinko kažkieno numerį.

- Markai, - piktai pratarė, - Palaikai dar ryšius su bonke?

Ilgas Marko paaiškinimas.

- Nu ir ok, - pasakė Deivis, - Ruoškis, važiuojam pas jį.

Jis atidavė man mobilųjį ir nubėgo į mano kambarį.

Stovėjau apšalusi. Kas čia ką tik buvo? Kokia dar bonkė? Niekas man ne ok! Ir niekur tu nevažiuosi, Deividai!

- Panele Ela, prašome sėstis pas Kajų. Ir į pirmą suolą! - sukomandavo mokytojas.

- Ne, - paprieštaravau.

- Atsiprašau? - neišgirdo jis.

- Kurčias gal? Nesėsiu aš prie jo, - supykau.

Niekas manęs neverčia kažko daryti ne savo noru.

Kajus nuėjo ir atsisėdo į pirmąjį suolą.

- Kajau, nesistaipyk, - sudraudė mokytojas, - Ela, ateikite čia ir sėskite prie Kajaus!

Užkniso jis mane. Bet… pochui, paklausysiu.

Pasiimiau tašę ir atsisėdau šalia Kajaus.

- Ar taip sunku buvo čia atsisėsti? - paklausė mokytojas.

- Labai, - atsakiau, - Vos nenumiriau.

Fizikoškinas pašnairavo į mane ir toliau kalbėjo apie sunkaus elgesio mokinius. Aš atsisukau į lentą ir stebeilijausi į ją, kol Kajus pašaipomis pratarė:

- Mėgdžioji mane?

- Durnas gal? - nusistebėjau.

- Protingas, panelyt, protingas, - nusijuokė, - Nejauti, kad per daug išsišoksti?

- Jaučiu ribas, - taktiškai atsakiau.

- Dominu? - sukrizeno.

Tiesiai prie reikalo žmogus.

- Nei kiek, - atsakiau ir nusijuokiau, - Turi savo blondinką prišiktais apatiniais.

Tyla.

- Sakai, nedominu? - dar kartą paklausė.

- Nedomini, - atsakiau.

Kaip tik tuo metu nuskambėjo skambutis. Griebiau tašę ir išskubėjau pro duris. Kaip gerai, kad šiandien tik viena pamoka. Nėra nuotaikos. Absol.

Išėjau į kiemą ir patraukiau prie savo automobilio. Apsidžiaugiau, kai jį suradau ir ruošiausi lipti į vidų, kai iš kažin kur pasirodė Ozis! Širdis sustojo. Bijojau. Net labai.

- Tai ką, ilgai lauktas mūsų susitikimas, - išsiviepė jis.

- Dink, - atšiauriai pratariau.

- Nieko nebus, teks jėga tave išsivežti… papromogauti, - nusijuokė ir čiupo man už rankų.

Išsigandau. Pasidarė silpna.

- Nelįsk prie manęs, - užrikau, - Dink!

- Tylėk, - sudrausmino, - Jei nenori dar labiau nukentėti.

Jis pradėjo stumti mane prie savo mašinos. Muisčiausi, spardžiau jį, bet niekas nepadėjo. Mes priėjome jo automobilį ir jis ruošėsi mane įsodinti į jį, kai išgirdau labiausiai lauktą balsą:

- Ji tikrai nenori su tavimi važiuoti, Ozi. Paleisk ją, arba vėl verksi. Paniatna?

Buvau įsitikinusi, kad mano gelbėtojas - Kajus. Tas išdidus ir pašaipus balsas rodė, kad jie jau pažįstami.

- Dink, Kajau. Ne tavo reikalas, nori ji ar ne. Valink iš čia, - susinervino Ozis.

- Raminkis, žąsine. Pasakiau paleisti ją!! - užrėkė Kajus.

O aš, pasinaudodama ta proga, įkandau Oziui į ranką.

- Och tu, suka, - suurzgė ir aš išsilaisvinau iš jo gniaužtų.

Pribėgau prie Kajaus ir giliai kvėpavau. Jaučiausi taip suknistai. Vėl jis, vėl tas debilas Ozis prisikniso. Ko jam iš manęs reikia?

Net nepajutau, kaip visai šalia manęs atsidūręs Ozis jau gulėjo ant žemės su sudaužta nosimi.

- Dar kartą prie jos prikiši nagus, gaidy tu nelaimingas, patikėk, nepasigailėsiu, - pagrasė jam Kajus ir, pačiupęs mane už rankos, nusivedė prie pilkos Lambordžini.

Prie mašinos stovėjo grupė vaikinų ir įdėmiai į mus žiūrėjo.

- Ko žiūrit? - supykau.

Vaikinai nusijuokė.

- Pizė, kibirai jūs, dar pažiūrėsit, akis išlupsiu, - pagąsdinau, nors daugiau išsigandau pati.

- Ela, stop, nebesirauk ant jų. Matau, kad tau kažkas negerai. Iš kur pažįsti tą žąsiną? - paklausė Kajus, atsisėdęs ant mašinos kapoto.

- Kas jo nepažįsta? - nusistebėjau, - Nenoriu apie tą debilą net kalbėt.

- Viskas aišku, - tarė Kajus, - Parvešt tave?

- Noup. Bet šiaip tai ačiū, kad išgelbėjai, - mirktelėjau jam ir nuėjau link Marko Merso.

Įsėdau į mašiną ir atsidusau. Jei ne Kajus, būčiau vėl kur išvešta. Nu ir kodėl man taip nesiseka? Išvada viena: daugiau niekur neiti iš namų. Ir pažinčių mažiau. Ir problemų nėra. Va taip va.

Užvedžiau variklį ir specialiai pravažiavau pro Kajų ir kitus bachūrus.

- Ela, Ela, - nusijuokė Kajus, - Ar čia tik ne Marko mašina?

Šakės.

- Iš kur gi tu žinai? - nusistebėjau.

- Tu jo kaimynė? - klausimu į klausimą atsakė Kajus.

- Ne tavo reikalas, katuk, - išsišiepiau.

- Šiandien vakare prie ežero su klase varom, - pasakė vienas iš vaikinų grupelės, - Gal prisidėsi?

- Dar pagalvosiu, - nieko nelaukusi atsakiau ir paspaudžiau greičio pedalą.

Išvažiavau iš mokyklos kiemo ir patenkinta nulėkiau keliu. Mintyse jau kūriau planą, kaip šiandien atsigausiu. Ir patikėkit, vaizdų bus. Šiandien švęsim. Man dzin, kad nepažįstu savo naujųjų klasiokų. Svarbiausia tai, kad kartu su jais važiuosiu prie to ežero, apie kurį jie ir kalbėjo. Pamiršiu tą Ozį ir visus kitus aukščiausio lygio individus. Bendrausiu su Kajaus grupuotė, kol pati tapsiu jos nare. Ir tada aš atkeršisiu visiems. O ypač tau, Ozi. Pasigailėsi, kad gimei, o dar labiau, kad sutikai tokią merginą, kaip aš.

Įžengiau į pustuštę mokyklą ir pamačiusi tvarkaraštį, puoliau prie jo. Susiradau savo pavardę tarp gausybės kitų mokinių. 7A kabinetas. Fizikos mokytojas. Aš vienuoliktokė. OMG!

Susiradau tą nelemtą 7A kabinetą. Sustojusi prie durų pasitvarkiau suknelę, plaukus ir nieko nelaukdama pravėriau duris. Bet, o kaipgi kitaip, atsidarius durims kažkas surėkė ir tėškėsi ant išplautų klasės  grindų.

- Ką tu padarei? - suklapsėjo akimis peroksidinė blondinė.

Ji gulėjo ant grindų ir žvelgė į mane kaip į durnę. Visi mokiniai, buvę klasėje, nuščiuvo.

- Kokia nevisprotė gali stovėt prie durų? - paklausiau.

Man tai tikrai nesuvokiama. Nekreipiau dėmesio į jos mėginimus atsistoti, kol į klasę įžengė būrys vaikinų.

„Vienas iš jų buvo tas, kuris apvertė mano gyvenimą aukštyn kojom. Tas, kuris sugebėjo manyje įžiebti pasitikėjimo jausmą. Tas, kuris priversdavo daryti tai, ko nenoriu. Jis buvo dievaitis. Mano žaidėjas gyvenimu.”.

- Kas čia buvo? - paklausė vienas vaikinas iš grupelės, kol žmogus, į kurį nukrypo mano akys, kėlė nuo žemės blondinę.

- Nieko čia nebuvo. Ta debilė stovėjo prie durų ir aš ją numušiau, - paaiškinau, kaip čia viskas atsitiko.

- Ne, ji meluoja! Kajuk, pakalbėk su ja! Ją reikia nusodinti, - verkšleno ji.

Pizė. Totali lama.

- Ar aš meluoju? Nu ir eik nachui, - supykau.

Susinervinusi atsisukau į tą jos Kajų. Į tą gražuolį. Kaip jis gali susidėti su tokia ubage?

- Kiškis, blet. Per daug rodai nagus, panele, - pasakė jis, nusisukęs nuo manęs.

Ir tada jis atsisuko.

- Neaiškink man, supra? Nežinai, su kuo turi reikalą? - ėmiau gąsdinti.

Negalėjau suskysti. Tik ne dabar.

Kajus žiūrėjo į mane ir nieko nesakė.

- Užmigai gal? - pradėjo jį judinti blondinka.

- Dink iš čia, Keite, - užrėkė.

- Ah! - nepatenkinta pratarė ir išėjo iš kabineto.

Subinlaižė.

- Ko žiūri? - dėbtelėjau į jį.

- Pala, pala, - nepatikėjo, - Tu klausi, su kuo turiu reikalą?

- Nu, - atsakiau.

- O tu žinai, su kuo tu turi reikalą? - pakreipė galvą į šoną.

Jo žalios akys žvelgė į mane su ryškiu susidomėjimu. Rudi plaukai krito ant veido, o stilingi akiniai… blemba, aš irgi tokių noriu!

- Nežinau ir man neįdomu, - išsišiepiau.

- O man įdomu, su kuo aš turiu reikalą, - sukrizeno.

- Ela, - ištiesiau jam ranką.

- Kajus, - padavė man savąją.

Klasėje pasidarė tylu. Įėję mokiniai žiūrėjo į mus. Visi atrodė nuščiuvę, išsigandę.

- Kajau, naujas taikinys? - paklausė vienas vaikinas iš jų būrelio.

- Mantai, dink iš čia. Vėliau pakalbėsim, - suurzgė.

Ir vėl išėjo!

Nesuprantu. Tas Kajus jų bosas? Wtf?

Atsainiai pažiūrėjau į tuos vaikinus ir nuėjau į galinį suolą. Prie manęs iš karto priėjo žavi rudaplaukė mergina ir prisėdo šalia.

- Sveika, aš Džestė, - nusišypsojo.

- Labas, Ela, - prisistačiau.

- Respekts, vaikyti. Sutvarkei tą vištą Keitę, - pamerkė akį, - Man atrodo, kad Kajus tave įsižiūrėjo.

- Baik bajerius, - nusijuokiau, - Nedomina jis manęs. Ir šiaip - kas jis toks?

- Nežinai, kas yra Kajus? - nusistebėjo.

- Aš neseniai čia atsikrausčiau. Tikrai nieko negirdėjau, - atsakiau.

- Kajus yra didžiausios Niujorko grupuotės bosas. Jo visi bijo, nes chebros - pilna. Jis lyg grupuočių tėtukas, - paaiškino.

Vat kas yra tas gražuolis.

- Am. Aišku, - pasakiau ir akimis jį susiradau.

IR JIS ŽIŪRĖJO Į MANE!

Skrandis apsivertė. Pizė, Ela, kažkoks pacanėlis tave žavi? Nesąmonė. Nors… Šaaa, tikra nesąmonė!!!

Pro klasės duris įžengė Keitė su iš paskos sekančiom fyfom. Ji priėjo prie Kajaus ir kažką pašnibždėjo į ausį. Auka, blemb.

Džestė atsisveikino ir nuėjo į savo vietą.

Suskambėjo mano telefonas. Susikrapščiau jį rankinėje ir atsiliepiau:

- Nu?

- Elyte, žinai kas kalba? - paklausė šlykštus balsas.

- Tu? - piktai ištariau.

- Lauksiu tavęs prie mokyklos, - kerštingas Ozio juokas užkimšo ausis, - Iki.

Ką? Tas dolbajobas? Ką? Kaip? Aš jį užmušiu. Pamatysit.

Į klasę įžengė mokytojas. Pagyvenęs vyras pasitaisė kaklaraištį ir pasisveikino. Paskui papasakojo apie metų veiklą, ką rytojui reikia turėti ir kitas nesąmones.

- O dabar, mano vienuolitokai, prisistatyti norėtų mūsų naujojį mokinė Ela, - pasakė jis, - Eikš čia prieš klasę ir papasakok apie save.

- Jūs gal nesveikas? - nusistebėjau, - Aš Ela. Ir tiek žinių.

Jaudulys ir nerimas darė savo. Negalėjau susilaikyti. Pati pirma diena ir aš pasirodau visu gražumu. Žiauru.

- Panele? - supyko mokytojas.

- Ne, žinokit, aš vaikinas, - sarkastiškai atsikirtau jam.

- Dar viena sunkaus būdo mergina. Lyg neužtektų Kajaus. Kajau? Kajau, kas rūko per pamoką? Gal pakvaišai? - užrėkė jis, nepatikėjęs visu pamatytu reginiu.

Nusijuokiau. Nors ir nervingai.

Dauguma mokinių žvelgė į mane. Vieni - piktai, kiti tiesiog šypsojosi, tačiau supratau, kad nelikau nepastebėta. Pasiekiau savo. Respekts, Elyte.

Pramerkiau akis ir užsidengiau galvą pagalve. Taip norėjosi miego, bet akys nesileido užmerkiamos.

- Nu ir na, - tariau ir atsisėdau ant lovos.

Susvyravau ir tik cingt! Kiek valandų? Nuo naktinio staliuko susigraibiau mobilųjį. Nu nice. Penkios ryto. Užmigau vakar vakare, galvodama, kad po kelių valandų pabusiu. Bet ne! Pramiegojau visą naktį ir turiu tik dvi valandas pasiruošimui į mokyklą!

Ir dar. Kur tas Deividas?

Nieko nebesuprantu. Einu nusimaudysiu ir paskui jo paieškosiu.

Prisileidau vonią vandens ir patogiai įsitaisiau tarp putų. Jaučiausi pakankamai pasitikinti savimi. Šiandien pirma diena mano mokykloje. Turiu sužybėti. Ir aš tai padarysiu. Pizė, aš gi Ela. Man neegzistuoja jokie draudimai, jokios taisyklės. Aš savo gyvenimo šeimininkė. Ir niekas, absoliučiai niekas, neperims iš manęs šio malonumo.

:::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::

Stovėjau su chalatu ir rankšluoščiu ant galvos. Įdėmiai žiūrėjau į ant lovos sudėtus drabužius ir žvilgsniu juos derinau. Galiausiai nusprendžiau rengtis baltą trumputę suknelę su juodu diržu, juodus aukštakulnius bei rankinę. Išsidžiovinau plaukus, pasidažiau, paslėpiau mėlynes ir segiausi baltus auskarus, kai į kambarį įėjo Deividas:

- Wtf? Durna gal?

- Kas tau nesiseka? - nussitebėjau.

- Taigi… kiek valandų? - paklausė.

- Nu jau po septynių dešimt minučių. Lunatikuoji gal? Kur miegojai? - nusišaipiau.

- Man tavo mama paklojo svetainėje… lovą, - nusižiovavo, - Bet tu jau išeini, tai aš pas tave pamiegosiu.

Nusijuokiau ir pasitepiau lūpas blizgiu.

- Bernus gaudysi? Gražiai atrodai, tik kojų neišsisuk su tokiais kablais, - patarė.

- Eik miegot, vaikeli, - numojau ranka ir nuėjau link durų, - O aš varau į mokyklą.

- Iki, - dusliai ištarė ir aš uždariau kambario duris.

Kaukšėdama laiptais nusileidau į pirmąjį aukštą. Tuščia. Nu ir miegokit jūs visi, man giliai pochui.

Čiupau nuo stalo obuolį ir kramsnodama dribtelėjau ant svetainės sofos su Deivio antklode. Įdomu, patiko jam čia miegot? Whatever.

:::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::

Nusileidau liftu į pirmąjį aukštą ir patenkinta nužingsniavau iki Marko Mersiuko. Che che. Durnas Deivis, pamiršo raktelius ant lentynėlės. Visos problemos ant tavęs, katuli.

Įsėdau į tačkę ir užvedžiau variklį. Moku aš vairuoti, patikėkit. Aną kartą tebuvo… nelaimingas atsitikimas. Hem.

Kelią į naująją mokyklą žinojau, nes su Marku mes ją jau pravažiavome. Tad už dešimties minučių įsukau su Mersiuku į mokyklos kiemą ir sustojau aikštelėjau. Jaučiausi tokia perdėtai užtikrinta… nežinau, net užsilaginau.

Pastačiusi tačkę išlipau iš jos ir visų žvilgsniams nukrypus į mane, nukaukšėjau į vidų.

„Jaučiausi perdėtai užtikrinta, žaidimo laimėtoja. Tačiau šis žingsnis bus klaidingas. Jaučiausi viršesnė už kitus, buvau centras. Bet tai rūpės neilgai. Įkirus dėmesys ir įžulumas, nepasitenkinimas ir grasinimai - naujasis mano gyvenimas. Aš keisiuosi. Dėl žmogaus, paspaudusio manyje mygtuką „change”.”

Įsistebeilijau į Deivį. Paskui į langą. Ir vėl į Deivį.

- Cha, cha… cha, dešimt balų! - ėmiau juoktis, susiėmusi už pilvo.

- Bet tu ir nesveika, - papurtė, - Aš važiuoju nežinodamas kur, o tu ramiausiai sėdi ir žvengi!

- Tai ką man daryti? Verkti? - paklausiau, - O, Deividoškinai, man gaila, kad mes pasiklydome. Paverkime kartu, gerai?

Taip, taip. Aš durna. Bet ką jau padarysi.

- Kur man važiuot? - pasimetė Deividas.

- Važiuok tiesiai, - pasiūliau, - Kažkur tai nuvažiuosime. O šiaip tai ne mano problemos. Pats vyniokis.

- Pizė, Ela.

- Pizė, Deividai.

- Dūsk.

- Dūsk.

- Ela!

- Deividai!

Kas norėtų mane pažinoti? Nuo proto greičiau nušoktų. Bet nesakykit, įdomu. Ar ne?

:::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::

- O, Deividėli mano mielas. Tu suradai Molą, - nusistebėjau išlipusi iš mašinos.

- Ar aš tau nesakiau, kad esu betmenas? - paklausė.

- Pizė, - nusijuokiau, - Einam greičiau, man drabužių reikia.

- Prasideda, - atsiduso.

- Eik greičiau, flegma, - paraginau, - Ir gali apsišarvuot kantrybe bei pasiimt didžiulį vežimą - šiandien aš pirksiu.

- Oh my God, - ištarė Deividas, - Kada tu pasikeisi…

:::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::

Judėjome su Deiviu link Marko Merso. Vaizdelis toks: eina Ela, nešdama tašę ir iš paskos seka vaikinas su dešimčia maišų ir dūsauja. Fainai. Jey, jey.

- Daryk duris, Ela, - paprašė Deivis.

Atidariau Merso duris ir Deividas švystelėjo visus maišus ant galinės sėdynės.

- Ei, atsargiau! - surikau.

- Blet, Ela, aš tikrai šiandien važiuosiu į klubą, - paerzino jis.

- Nu ne! - parodžiau vieno piršto kombinaciją.

- Ela, Ela… - nutęsė jis.

- … Kaip aš tave myliu, - baigiau pradėtą sakinį ir įsėdau į mašiną.

Vėl važiavome, tik jau maždaug žinojome kur. Patenkinta šypsojausi priekiniam Merso stiklui, nes jaučiau, kad rytoj sudrebinsiu naująją savo mokyklėlę. Šakės jums, urodai. Atvaro Ela. Ir čia bus jos tvarka.

Tačiau, kaip ir visada, vienas mintis nutraukė kitos. Ozis. Žinokit man niekaip galva neišneša, kaip vaikinas gali užsakyti sumušti merginą? Kokio lygio reikia būti, kad pakuotum visus, kas tau nepaklūsta? Ir kodėl tai atsitiko būtent su manim? Kodėl? Kodėl dar esu su tom mėlynėm? Ir deduosi kilogramą špakliaus? Per jį. Per Ozį. Ir patikėkit, esu įsitikinus, kad iš jo nieko neliks po susitikimo su Deividu. Jis ne koks mėmė bailys. Jis bosas. Jis viršuje visų. Ir visi tie, kurie pasipainioja jo kelyje ar bando tai padaryti, yra nevispročiai. Jie nežino su kuo prasideda. O štai esu rami. Jis mano best friendas. Toks, kokio man visi pavydi. Ir niekas jo iš manęs neatims. Niekas ir niekada. And that‘s all.

- Miegosi mašinoje? - paklausė Deivis, pabudinęs mane iš minčių pasaulio.

- Dūsk, - sušnypščiau.

Jis man pasiduoda. Daugiau niekam. Na, išskyrus mano brolį.

Išlipau iš mašinos ir nuėjau link lifto. Deivis sekė paskui mane, apsikabinęs kalną maišų. Che.

Užkilome liftu į 25 - ąjį aukštą. Namų duris atidarė Danielius, tėvų nebuvo.

- Nu ką bičiukas? - paklausė jis Deivio.

- Labai pavargau, mažiau. Tavo sesuo yra tikra parduotuvių siaubėja.

- Galvoji, nežinau? Ji tokia debilė, kad geriau apie ją nebekalbam ir užsisakom picą, - pasiūlė Danielius.

- Deivi, pirmyn į mano kambarį, - parodžiau pirštu į laiptus.

- Eik tu į tą savo kambarėlį, o mes su Danielium valgysim, - tarė.

- Mažvaikis.

- Senė.

- Eik na…

- Kas keikias prie vaikų? M? - pamokslaujančiai paklausė Deivis.

- Taigi, mano vaikiukai, jei ko prireiks, būsiu kambaryje, - kyštelėjau liežuvį ir su maišais nubėgau laiptais.

Trinktelėjau durimis ir dribau ant lovos. Rytoj laukia sunki diena. Reikia truputį numigti. Tada maudysiuosi ir tvarkysiuosi. Jo. Tinka.

Patogiai įsitaisiau po pagalvių kalnu ir užsimerkiau.

- Valgysi picos? - įvirto į kambarį Deivis su Danielium.

Mažvaikiai atakuoja! Ar kada nors bent minutėlę galėsiu pabūti ramiai? Ar galėsiu?

- Aj, ir taip stora, - atsiduso brolis ir pažvengę jie uždarė kambario duris.

Kaip žiauriai. Nu dabar tai jau jums šakės, berniukai. Palaukit tik, kol atsikelsiu.

Viskas, jau smingu. Kas kartu su manim?

Žmogiukai,

Jaučiu pagalvosit, kad aš durna, bet paskaičius jūsų komentarus sugalvojau įkelti dar vieną skyrių. Jis toks vienas iš linksmesnių, tad gero skaitymo.

Ir ačiū už gražius žodžius!

_____________________________________

Deivis patenkintas nusišypsojo.

- Aš tavęs irgi, mažyt, - tarė ir atsiduso, - Bet nenukreipiam temos.

- Nu nieko čia nebuvo, - vaidinau, kad man pochui, - Rimts.

- Rimts? Neskiesk čia, Ela. Gerai dar padaužyt reikėjo, kad kilogramą pūdros prisiteptum, - pažvelgė į mane į kaip nusikaltėlę.

- Biškį gavau, bet daugiau… nebegausiu, - šyptelėjau.

- Ela, nemalk šūdo. Davai sėdi ir pasakoji man savo nelaimingo atvykimo į Niujorką istoriją, - atsirėmė į sofos atlošą ir klausiamai pažvelgė į mane.

Kas be ko, bet tas gaidys niekaip man nenusileis. Jam gal galiu papasakot… hmm.

- Nu gerai, - pradėjau, - Po Niujorką skraido toks plikis, buožgalvis, transvestitas Ozis. Jis mane pasigavo, nes nesutikau būti jo merga ir jį suvariau, ir uždarė į kažkokią lūšną. Ten tokios ubagės mane daužė, kol vieną dieną supermenas Karlas surado mane ir išgelbėjo. Ir va, aš gyva, sėdžiu šalia tavęs ir net ne savo noru pasakoju tau savo paslaptis.

- Paslaptis, - prunkštelėjo, - Tu žinai, Elyt, aš tą Ozį suspardysių. Niekas tavęs nei pirštu neprilies. Blet, kažkoks plikis. Žodžiu. Tauč.

Suklapsėjau akim ir nuvirtau ant sofos visu kūnu. Kam čia aš aušinau burną? Tas Deivis sutvarkys tą debilą ir prisidarys bėdų.

- Deivi, man rytoj šūlė, - tariau, pakėlusi galvą.

- O man ne, - pasišaipė, - Aha. Žinau, ko tu čia ūži. Neturi kuo apsirengti. O, Deivi, pagelbėk, gerai?

- Dūsk, - nusijuokiau, - Šiaip jo, atspėjai. Padėsi?

- Neturiu aš mašinos, - bandė išsisukt.

- Duos Markas, - nusijuokiau ir pakėliau jį nuo sofos, - Varom greičiau, man drabužių nebeliks.

Nusileidome laiptais į pirmąjį aukštą.

- Mama, mes išvažiuojam, - pasakiau, apsimovusi batus, ir kartu su Deividu išėjau pro duris.

Paskambinau į Marko duris. Toks vaizdas, kad sleepina labai.

Ir pagaliau atsivėrė namų durys.

- Ela?

- Nu o tai kas dar? - atsidusau.

- Deividai?

- Ką? - nesupratau.

- Zdarof, senio, - pasisveikino taip… vyriškai.

- Ei, kas čia yra? Listen, men! - sušukau.

- Taigi jopapa, ko nesakei, kad Niujorke esi? Būčiau užlėkęs, - atsipalaidavo Deivis ir bazarino su Marku.

Geriau pagalvojus galima daryti išvadą, kad Deivis pažįsta visus gražius bachūrus. Kažkas čia negerai.

- Deivi, važiuojam, - timptelėjau jį už rankovės.

- Markai, paskolink mašiną kokią, - paprašė Deividas jo.

- Ta tavo Ela man patvarkė vieną. Lombardžini. Jei tu vairuosi, duodu. Jei ji - einat pėščiom, - išrėžė Markas.

- Aš vairuosiu, - tarė Deivis, - Ei, o tai kaip Karlas? Dar gyvas?

- Nu nu, kaip tau nebus gyvas. Su visom gaujom jis ryšius palaiko. Beje, Ela jį jau pažįsta, - pasakė Markas, žiūrėdamas į mane.

- Apsišik, - atkirtau, - Važiuojam, betmenai tu, - sukomandavau Deividui.

- Duok raktus, - tarė Deivis Markui, - Matai, kad jau nerimsta. Pakalbėsim kitą dieną.

- Ok, - pasakė Markas ir sviedė jam raktelius, - Sidabrinis mersas. Paka.

Markas užtrenkė savo buto duris.

- Tu negali nepažinot nors ko nors? - užrėkiau ant Deividoškino.

- Aš draugiškas, todėl ir draugų daug turiu, - nusijuokė jis.

- Tu pažįsti Karlą?

- Nu.

- Jis mane išgelbėjo.

- Jis?

- Nu sakau, kad jis.

- Tai ok, susilėksiu aš su juo.

- Ir aš.

- Tu sėdėsi šūlėje ir griauši knygas.

- Uždūsk.

- Padėk, aš pats nemoku.

- Išsitrauk iš Marko mašinos dusliarkę.

Vapsėdami nesąmones priėjom sidabrinį mersą.

- Šitas? - paklausė jis.

- Nu pabandyk. Ten dar vienas stovi, - parodžiau pirštu į už trijų automobilių stovintį kitą mersiuką.

Vos Deivis prilietė dureles, signalizacija pasileido visu pajėgumu.

- Ne šita, - tariau ir kartu su juo nubėgau prie kito merso.

Įsėdom ir greitai nulėkėm keliu.

- Tfu, - atsidusau.

- Policajai būtų užpuolę, - pagąsdino.

Marko mersas lėkė keliu. Patogiai įsitaisiau ant sėdynės ir užsimerkiau. Saulės spinduliai maloniai kuteno mano kilograminį pūdros veidą.

- Hm, Ela, nori pasakysiu bajerį? - paklausė Deivis.

- Rėžk, - atsakiau, net nepažvelgdama į jį.

- Aš nežinau, kur važiuoju.

Cha cha.

Ups.

Žmogeliukai,

Gal jums ir patiks, gal ir ne, bet aš nutraukiu savo istoriją. Susilaukiau tikrai daug gerų komentarų (ačiū jums ir labai myliu), tačiau buvo ir blogų, įžeidžiančių. Gavau net žinučių. Blogų. Hm.

Jums įdomu, kodėl taip elgiuosi? Tiesiog nebėra laiko, o ir kitų nepasitenkinimai žlugdo.

Bet tikrai labai ačiū visiems skaitytojams. Kai įdedi naują skyrių ir po dvidešimties minučių jis sulaukia 17 patiko, patikėkit, galima mirti iš laimės. Dėkoju už visus patiko. O jų buvau… vau. Patyliu, nes esu laaaabai patenkinta.

Taigi, ačiū ačiū ačiū jums.

Ela atsisveikina su jumis ir dėkoja, kad sekėte jos gyvenimą. Jai tai patinka. Chi.

tropikas ;*

Galvojau smigti, bet krisdama po veidu pajaučiau… balioną? Jaučiau, kad jis mane įtraukia. Išsigandau, bet nesipriešinau. Apglėbiau rankomis vairą ir užsimerkiau. Bandžiau nusiraminti, nepanikuoti. Bet  kaip ir visada: Ką daryt? Gelbėkit! SOS!

Tolumoje išgirdau atlekiant mašiną. Bandžiau pakilt nuo baliono, bet… negalėjau, nes jis mane įsitraukė. Mašinos garsas nutilo visai šalia manęs.

- Ela, - sukuždėjo man į ausį Karlas.

Karlas? Ką? Jis? Karlas gyvas? Ką jis čia daro? Gal aš numiriau? Kas čia atsitiko?

- Karlai! - suspigau ir pakėliau galvą.

Hm. Oro pagalvės. Chi. Pamirškim.

- Ką? Tu sveika? Ela? - nepatikėjo Karlas, žvelgdamas į mane.

Ajaj. Taigi jis įsigando pamatęs mane įsitaisiusią ant pagalvės. Bet nieko. Aš juk gyva. O svarbiausia - gyvas ir KARLAS!

- Taigi pagalvės iššoko, - parodžiau į iš vairo styrančią baltą medžiagą, - Jau buvau besminganti, bet nutariau pažiūrėti, ar kas mane gelbės.

Nusižvengiau.

Karlas susimąstė.

- Ei, berneli, ką mąstai? Kaip neužsimušei? Kur bigmenas? - pabėriau keletą klausimų.

Karlas atidarė Lombardžini dureles ir ištiesė man ranką.

- Pirmiausia važiuojam pas gydytoją, - pasakė, - Tau galėjo pasikratyti smegeninė, liksi durna kaip bato aulas.

- Pas gydytoją? Nu jau ne, dunduk tu. Varom pas mane namo, - papurčiau galvą.

Gal jis durnas? Pas gydytoją aš jam važiuosiu. Juokinga.

- Tikrai nereikia į ligoninę? - pasiteiravo Karlas.

- Nu atstok su ta ligonine! - užrėkiau, - Vežk mane namo. Rytoj mokykla. Reikia pasiruošti.

Išlipau iš Marko Lombardžini ir įsikibau Karlui į parankę. Nuėjome iki susibūrusių žmonių.

- Kur Ozis? - šūktelėjau kaip nevisprotė.

Visi atsisuko į mane.

- Ko žiūrėt? Pirmą kartą mergą pamatėt? - pasivaipiau.

Prie mūsų priėjo Markas. Visas išbalęs, peršikęs.

- Nu, ką veiki? - paklausiau jo.

- Ela? Ela, kaip gerai, kad nenumirei, - atsiduso jis, - Iš manęs būtų likusi tik galva, ane Karlai?

- Eik nachui. Su tavim aš dar turėsiu reikalo, - patikino jis Markui ir mes nuėjome atgal prie jo Lambordžini, kur stovėjo ir Karlo Ferari.

Įsėdau į raudoną mašiną ir atsikvėpiau. Gera iš manęs vairuotoja išeitų. Galėčiau būti konsultantė.

- Ela, Ozis grįžta, - žvengdamas pranešė Karlas.

Pažvelgiau į tą pusę, į kurią buvo nukreiptas jo žvilgsnis. Taigi rimtai… pareina bigmenas be savo Ferari. Nuliūdęs toks, supykęs.

Timptelėjau Karlą už megztinio rankovės.

- Varom iki Ozio, - paprašiau.

Vaikinas, vis dar juokdamasis, įlipo į mašiną ir užvedė variklį. Nuvažiavome iki ateinančio bigmeno.

- Oziuk, kur mašiną padėjai? - paklausiau.

- Dink, - atkirto.

- Ko toks piktas? - sušnibždėjau.

- Dink pasakiau, - surėkė.

- Neaiškink, blet, - supykau ir aš.

Ozis atsisuko į mane ir vos… netrenkė. Kodėl vos? Karlas pagavo jo ranką ir trenkė jam į snukį.

- Vajė, vajė, - sudejavau juokdamasi, - Kokie mes galingi. Slėpkis po lapais, storuli, nes Karlas tave supakuos.

Karlas greitai pasuko mašinos vairą ir mes pajudėjome namų link.

- Ko taip greitai? - paklausiau jo supykusi.

- Tu ką tik trenkeisi į kalną, o dabar jau su Oziu bazarini? - atkirto, - Važiuojam į tavo namus. Kol dar šokti nepradėjai.

Nusišypsojau ir pažvelgiau pro langą. Jau temo. Ir rytoj mokykla! OMG, kaip žiauru. Vėl tie mokytojai ir moksliukai. Vemt jau verčia vien apie tai pagalvojus. Puke.

::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::

Ferari sustojo prie mano namų. Padėkojau Karlui ir nubėgau prie lifto. Užkilau į 25 aukštą ir įėjau į namus.

- Aš namie, - pasakiau ir ėmiau autis batus.

Iš nežinia kur išdygo brolis.

- Labas, beždžione, - pasakė ir nusijuokė.

- Dink, debilai, - nekreipiau į jį dėmesio.

- Nori kai ką pamatyti? - nusišypsojo.

- Ko tu nori? - užrėkiau.

Iš už kampo išnyro pažįstamas vyriškas siluetas.

- Dei.. Deividai? - sumikčiojau.

- E.. Ela? - pasimaivė jis.

Suklapsėjau akim ir pribėgusi jį apsikabinau.

- Kaip mane radai? - paklausiau.

- Aš betmenas, jei dar nežinojai, - supyko jis ir pakštelėjo man į žandą, - O šventasis šūde, kaip tu sumušta!

- Einam pas mane į kambarį, - nepatenkinta pasakiau ir nusitempiau jį į antrąjį aukštą.

Užtrenkiau duris ir atsisukau į jį.

- Kaip gyveni? - paklausiau.

- Aš tai gerai, - pasakė, atsigulęs ant lovos, - O tu, kaip matau, jau dalyvavi rasborkėse? Nu ir kaip sekės?

- Turiu tau daug ką papasakot, - nutęsiau ir klestelėjau ant odinio fotelio, - Bet pirmiausia, aš tavęs pasiilgau, durneli!